Verbų sekmadienis

 Šventinamos Verbos

Verbų sekmadienį bažnyčiose šventinamos Verbos – tai dažniausiai gėlėmis ar kitaip papuoštos kadagio, išsprogdintos beržo, kitų augalų šakelės.

Šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestų žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai.

Plakdavo vieni kitus

Verbų sekmadienį bažnyčioje žmonės turi po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“. Buvo sakoma: „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“. Moterys savo verbas dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, neskaudės pusiaujo. 

Šeimininkai stengėsi atsikelti kuo anksčiau ir kitus šeimos narius ar samdinius nuplakti dar miegančius. Plakdami sakydavo: ne aš plaku, o verba plaka.

Tikėjo Verbos šventumu

Paprotys Verbų dieną pašventintais kadagiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. 

Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių.

Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų.