Kūčios

Kūčios – gruodžio 24 d. Kalėdų išvakarėse švenčiama šventė. 

Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė.

Tradicijos

Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, 

burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių 

dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą 

sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis 

su krušomis. 

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. 

Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo 

staltiesę ir statydavo patiekalus.  

Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems 

linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią.

Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama 

dievams. 

Kūčių burtai: iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: 

ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu 

šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų 

derlius turėjęs būti geriausias. 

Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė 

derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug 

riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. 

Kūčių valgiai: 

Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tai turbūt 

simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus, skaičiuojamus 

pagal Mėnulį. Metus ėmus skaičiuoti pagal Saulę. Kūčioms imta 

gaminti 12 patiekalų, nors šiandien neretai šios tradicijos 

nebesilaikoma.

Kūčia – gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir 

kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia 

buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius 

visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms.