Kūčios – gruodžio 24 d. Kalėdų išvakarėse švenčiama šventė.
Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė.
Tradicijos
Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų,
burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių
dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą
sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis
su krušomis.
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei.
Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo
staltiesę ir statydavo patiekalus.
Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems
linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią.
Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama
dievams.
Kūčių burtai: iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas:
ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu
šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų
derlius turėjęs būti geriausias.
Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė
derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug
riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių.
Kūčių valgiai:
Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tai turbūt
simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus, skaičiuojamus
pagal Mėnulį. Metus ėmus skaičiuoti pagal Saulę. Kūčioms imta
gaminti 12 patiekalų, nors šiandien neretai šios tradicijos
nebesilaikoma.
Kūčia – gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir
kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia
buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius
visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms.
.jpg)
.jpg)
